Vitražo istorija trmpai

Įvadas

Vitražas (pr.: vitre – dekoratyvinis langų stiklas, lot.: vitrum– stiklas) tai viena iš meno ir architektūros šakų, kuri jau daugelį šimtmečių žavi savo spalvingumu ir techniniu sudėtingumu. Vitražo menas buvo naudojamas puošti sakralines ir pasaulietines erdves, dažnai perteikiant religinius, kultūrinius ar simbolinius vaizdus. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius vitražų tipus, jų technikas, istorinius aspektus ir šiuolaikinius naudojimo būdus.

Vitražo istorija

Ištakos

Vitražas minimas jau III amžiuje prieš Kristų. Apie tai, kad spalvotas, arba tiksliau – dažytas, – stiklas naudotas langams senovės Egipte, byloja ten rasti artefaktai.

O I tūkstantmetyje pr. m. e., veikiausiai Sirijoje, buvo padarytas išradimas, kuris iš esmės pakeitė stiklo gamybos istoriją – stiklo išpūtimo vamzdis, kuris leido pūsti tuščiavidurius indus, o vėliau ir plokščią langų stiklą. Nuo to momento stiklo gamyba vystėsi neįtikėtinai sparčiai.

Europoje

Vitražo meno ištakos Europoje siekia ankstyvąjį viduramžių periodą. Pirmieji žinomi vitražai atsirado senovės Romoje ir Byzantijoje, tačiau didžiausias jų klestėjimas vyko viduramžių europoje. Ankstyviausi to laikmečio vitražo radiniai – stiklo plokštelės apsuktos švino nuostelėmis – rasti Ravenos San Vitale bazilikoje. Jie datuojami VI amžiumi. X-ajame mūsų eros amžiuje žinomi atvejai kai religiniai vitražai buvo pradėti plačiai naudoti vokiškose ir prancūziškose Anglijos bažnyčiose siekia X mūsų eros amžių. Tuo siekiama perteikti biblines istorijas prieinamu būdu tiems, kurie nejaučia skaityti ar rašyti. Tai buvo savotiškos pamokos neraštingiems. Svarbu buvo ir forma ir spalva.

Gotika. Didybės pradžia

Gotikiniame 12-ame amžiuje kuriamos vis sudetingesnės, daugiau kokybiškesnių medžiagų bei meistriškumo reikalaujančios kompozicijos. Spalvoto stiklo vitražai tampa vis sudetingesni, labiau primenantys mažų spalvoto stiklo gabalėlių mozaiką.

Tuo metu pasirodė vokiečių vienuolio Teofiliaus traktatas, kuriame jis išsamiai aprašė vitražo kūrimo procesą. Tuo metu stiklas buvo gaminamas sferinėse krosnyse, o kaip dažikliai buvo naudojami metalų oksidai. Deja, jie suteikdavo labai nedidelį spalvų spektrą, o pats stiklas buvo gaunamas su netobulumais ir burbuliukais. Tačiau šie netobulumai turėjo savo žavesio, nes sukurdavo šviesos žaismą. Šiuolaikiniai meistrai, gamindami stiklą, dažnai pasiekia panašių rezultatų, tačiau visiškai kontroliuoja procesą.

Pirmaja gotikine bažnyčia laikoma Sen Deni vienuolyno bazilika. Ši gotikos pirmtakė 475 metais buvo pirma karta pastatyta kaip bazilika ant kankinio kapo. O 1134-1144 metais abatas Siužė iš Sen Deni perstatė ją gotikos stiliumi. Gotika žymi savo vitražais tarp akmeninių nėrinių pakeitusių masyvias ir galingas romaninio laikotarpio sienas. Iki mūsų laikų išliko nedidelė dalis Sen Deni vienuolyno bazilikos vitražų, bet juos galime laikyti pirmais žingsniais į vitražų meno Europoje klėstėjimą.

Klestėjimo metas

Renesanso laikotarpiu vitražo means klesti! Šiuo laikotarpiu paveikslų atvaizdai peržengia biblinių paveikslų ribas, jie puošia ne tik bažnyčias, bet ir pasaulėtinius pastatus. Šiuo metu pradėtas naudoti įdomus – o tam laikui ir inovacinis, – metodas, kai ant specialiai nudažyto įvairiaspalvio stiklo buvo išbraižomi paveikslai.

XV a. pasikeitė vitražo suvokimas. Jis tapo labiau paplitęs ir sudėtingesnis. Dailininkai naudojo blyškias spalvas ir didelius atvaizdus, kad jais užpildytų visą langą. Vitražuose vis dažniau naudojamas skaidrus arba baltas stiklas. Vėliau žmonės išrado kaip išgauti dar ryškesnes ir patvariasnes spalvas.

Vienas iš būdų išgauti spalvų įvairovę buvo spalvoto stiklo sluoksniavimas. Tais laikais labiausiai paplitusios ir prieinamos spalvos buvo mėlyna, geltona, raudona, žalia, purpurinė, balta ir šių spalvų atspalviai. Norėdami praplėsto spalvų palėtę, mestrai sudėdavo kėlis skirting spalvų stiklo sluoksnius. Dažnai tam tikro sluoksnio stiklo plokštelė buvo ilgai ir sunkiai šlifuojama, kol iš po jos pasirodydavo tinkamo atspalvio ir intensyvumo apatinės plokštelės spalva. Tokie deriniai leido išgauti pasakiškus atspalvius. Bet taip dirbant, vitražų konstrukcijos tapdavo sunkios ir netvirtos. Todėl, esant pirmai galimybėi šios technologijos buvo atsisakyta.

Spalvoto stiklo vitražų mestrai tampa labiau dailininkais o jų darbai vis labiau primena traybą.  Tų ir daug vėlesnių laikų žmonėms vitražai palikdavo neišdildomą įspūdį. Žmogus atėjęs į šventyklą kylant ryto saulei budavo tiesiog pribloškiamas saulės spipndulių nutviekstais vitražais. Biblijiniai pasakojimai atgydavo spalvoto stiklo paveiksluose ir to meto didele dalimi neraštingiems krikščionims tai buvo kaip dar vienas Dievo karalystės egzistencijos įrodymas. Vitražai buvo daugiau nei tik paveikslai, jie kūrė atmosferą, skatinančią melstis ir gyliau apmastyti supantį pasaulį, pasistengti suprasti save.

Užmarštis

Dėja, bet XVII amžiuje, dėl prieš tai vykusiu karų, vitražų means Europoje jau merdi. Senieji vitražai sunaikinti, naujiems užsakymams nėra pinigų. Bet ne tik karai nulemė tokią situaciją. Vis labiau įsibegėjantis mokslinio progreso tempas, ir jo itakotos žmonių filosofinės ir social-filosofinės pažiūros tapoviena iš priežasčių beveik visiškai vitražų meno užmarščiai. Buvo prarasta daug šios srities meistriškumo paslpačių, žinių perdavimo iš kartos į kartą nutrūko. Be to, iš ideologinių paskatų daug vitražų buvo tiesiog sunaikinta. Tai kažkuo priminė kryžiaus žygius ir jų pasėkmės, kai Rytuose, ypatingai Egipte, buvo sunaikinta didžioji dalis bibliotekų. Ir po to Europą užgriuvusieji tamsūs amžiai.

Viltis..? Viltis.

Žvilgsniai į vitražus vėl pakrypo tik Romantizmo periodu: XVIII…XIX amžiais. XIX a. pradžia buvo lūžio taškas vitražo mene, kaip ir visos Europos gyvenime.

Kūrėsi nauos mokyklos, atgimė įvairiūs amatai, tarp jų ir vitražo, mokymas. Per šimtmetį vitražas užėmė tvirtą vietą tarp dizainerių ir dailininkų dekoratyvinių technikų. Plėtojantis pramonei ir prekybai, gausėjo turtingų žmonių, norinčių papuošti savo namus vitražais. Londone, Paryžiuje ir Niujorke pradėjo kurtis įvairios išskirtinės dirbtuvės ir dizaino studijos.

Modernas

Po gotikos menininkai pamažu ėmė kreipti dėmesį į bendrą dizaino harmoniją, atsirado eklektika. Šiam procesui didelę įtaką darė Japonijos kultūra ir menas. Noras suderinti estetiką ir funkcionalumą lėmė secesijos arba moderno stiliaus (https://lt.wikipedia.org/wiki/Modernas) atsiradimą.

Klasikinė technologija turėjo daug trūkumų, kurie neleido kurti lengvų vitražų su daugybe elementų. Švino profilis yra sunkus, platus ir laikui bėgant iš jo pagamintas vitražas gali deformuotis net nuo savo paties svorio, jau nekalbant apie išorinį poveikį. Be to, klasikiniame vitraže buvo neįmanoma naudoti labai smulkių elementų, nes juos beveik visiškai paslėptų profilis. Atsižvelgiant į tai, kad vitražai vis dažniau buvo naudojami interjeruose, buvo tiesiog būtinas technologinis proveržis.

Luisas Tiffany. „Tiffany”

Būtent taip nusprendė pasielgti Luisas Tiffany, kai išrado naują vitražų gamybos būdą. Jis visiškai atsisakė švino profilio ir vietoj jo panaudojo ploną varinę juostelę, kuria apvyniojo kiekvieną stiklo fragmentą. Apvynioti stiklo gabalėliai buvo sandariai pritvirtinti vienas prie kito, o sujungimai sulituoti alavu. Sujungimo storis galėjo būti nuo 1 milimetro, o švino profilis – ne mažesnis kaip 3 mm. Tai leido gaminti vitražus iš šimtų stiklo gabalėlių, naudojant juos beveik kaip mozaiką. Naujasis tvirtinimo būdas buvo lengvesnis ir tvirtesnis, o naujos stiklo gamybos technologijos pasiekė tokias aukštumas, kad buvo galima atsisakyti dažų vandens bangoms, lapams ir kitiems sudėtingiems paviršiams vaizduoti, o jų vaizdavimui pasitelkti galimybę naudoti itin smulkius stiklo fragmentus ir labai plonas siūles tarp jų. Ši technologija buvo pavadinta išradėjo vardu: „Tiffany”.

Art nouveau meninis požiūris apėmė platesnę stiklinimo sritį nei anksčiau. Stiklo luboms, durims ir prieangiams dabar buvo suteiktos dekoratyvinės savybės. Į vidaus pertvarų, ekranų, širmų, spintų ir įvairių baldų dizainą vis dažniau buvo įtraukiamas vitražinis stiklas. Kartu praturtėjo technikų ir išraiškos priemonių spektras. Buvo naudojamas veidrodinis ir faktūrinis, bespalvis ir dažytas stiklas, tapyba, šlifavimas ir graviravimas. Kabošonų intarpai, rievėto ir nelygiai šlifuoto stiklo naudojimas pabrėžė reljefą. Vitražų struktūrą papildė originalios ir įvairios pačių langų formos ir jų apvadų raštas.

Reziume

Šiuolaikinės vitražo technikos yra labai įvairios, gali būti naudojami įvairūs gamybos būdai, pradedant viduramžių technika, kai išpjauti stiklo gabalėliai buvo tvirtinami švininiu rėmeliu, ir baigiant šiuolaikiniais metodais, pavyzdžiui, įvairiaspalvių stiklo gabalėlių sukepinimu arba šaltuoju klijavimu, piešinių graviravimu aukšto slėgio smėlio srove, cheminiu stiklo ėsdinimu ir įvairiomis plonomis dangomis ant jo paviršiaus.

Apibendrinant galima atsekti, kaip vitražai iš išskirtinai kulto pastatų atributo tapo plačiai paplitusiu dekoro elementu, tinkančiu tiek biure ar kavinėje, tiek asmeniniame kabinete ar miegamajame.